Pasirodo, juos galima nusipirkti net ir neturint pinigų!

　　Daugelis mano draugų rato žmonių turi laikrodžių pageidavimų sąrašą, kaip ir aš. Man šis daiktas yra mano kolekcijos planas. Jame pateikiami ne tik laikrodžių pavadinimai, bet ir nuotraukos, mažmeninės kainos, nuolaidų kainos, neseniai vykusių aukcionų kainos, techninės specifikacijos, gamybos istorija, gamybos numeriai, dizaino komandos ir daug kitos informacijos bei mūsų pačių finansinė padėtis. Tiesą sakant, atvirai kalbant, mes neturime tiek daug pinigų. Jei būčiau turtingas, būčiau juos nusipirkęs impulsyviai, bet kaip žmogus, kuris vis dar turi užsidirbti pinigų pieno milteliams, turiu gerai apsvarstyti.

　　Kadangi trūksta lėšų, neturiu pakankamai pinigų, kad per trumpą laiką nusipirkčiau visus man patinkančius laikrodžius, todėl turėjau sudaryti planą, tikėdamasis juos įsigyti pamažu per nustatytą laikotarpį. Pradėjus rengti šį planą, augant mano kolekcijai ir patirčiai, planas buvo nuolat koreguojamas. Šie koregavimai daugiausia susiję su dviem aspektais: vienas iš jų – tikslinės kolekcijos tipo ir lygio keitimas, o kitas – atitinkamos išlaidos, kurias turiu sumokėti.

　　Kalbant apie kainą, nesvarbu, koks turtingas žmogus būtų, tai visada kelia šiek tiek galvos skausmo. Asmeniškai manau, kad tai mažai susiję su tuo, kiek pinigų kas nors turi; netgi daugelis draugų, kurie yra turtingesni už mane, patiria panašių rūpesčių. Galų gale, laikrodžių kolekcionavimas išties yra begalinis šulinys; kol jaučiate tam aistrą, pinigų niekada nebus gana.

　　Mano vyresnysis kolega laikrodžių hobio srityje iš Gvangdongo, senasis Vangas, yra išimtis. Kaip ir dauguma entuziastų, jis mėgsta ir perka laikrodžius, bet beveik niekada “ nesikaupia laikrodžių ”. Anot jo, pirkti patinkančius laikrodžius po vieną ir laikyti juos namuose, kasdien galint užsidėti tik vieną ar du iš jų, yra visiškas švaistymas ir gaila.

　　Jis tiesiog jų nesikaupia; jis perka tai, ką mėgsta nešioti, o panėšiojęs kurį laiką, kad patenkintų savo norą, juos parduoda, o gautus pinigus skiria kitam tikslui pasiekti. Tai padeda išvengti kapitalo įšaldymo namuose laikomuose laikrodžiuose; tiesą sakant, vos vieno ar dviejų “ brangių laikrodžių ” kainos pakanka, kad hobis tęstųsi be galo. Nors perkant ir parduodant taikomi tarpininkavimo mokesčiai ir kartais patiriamas nedidelis kainos nuostolis, lyginant su laikrodžių verte, nuvertėjimas tėra tik menka dalis. Dažniausiai, jei perkate už mažą kainą, pardavimo metu vertė gali net išaugti ir atnešti nedidelį pelną – kokia puiki situacija.

　　Pastaraisiais metais mačiau jį turintį ne mažiau kaip dešimt retų Patek Philippe modelių, o jo retų Breguet, Audemars Piguet ir Vacheron Constantin gaminių kolekcija yra nesuskaičiuojama, todėl aš nepaprastai pavydžiu. Tik vėliau senasis Vangas man pasakė, kad iš tikrųjų tai yraLaikrodžių kopijoso kaina nėra didelė, kainuoja tik kelis tūkstančius ar panašiai, o tiek kokybė, tiek meistriškumas yra nepriekaištingi. Žinoma, svarbiausia tai, kad jie atrodo labai autentiškai; aš tikrai patikėjau, nes jei senasis Vangas nebūtų man pasakęs, kad tai laikrodžių kopijos, tikrai nebūčiau pastebėjęs.

　　Tiesą sakant, nėra reikalo vaikytis taip vadinamų garsių laikrodžių, jei nesate neapgalvotas turtuolis, galintis nusipirkti viską, ko tik užsigeidžia. Mes esame tie, kurie nerimauja be reikalo; kuo mažiau turime pinigų, tuo labiau tampame išrankūs. Augant mėgstamų laikrodžių skaičiui, geriau įsigyti laikrodžio kopiją, kad patenkintumėte savo norą, kaip sakoma: pirk anksčiau ir džiaukis anksčiau. Kai vėliau turėsite pinigų, tada galėsime pasikalbėti.