Ar laikrodžiai yra toksiški? Ką žinote apie šviesą skleidžiančias medžiagas replikiniuose laikrodžiuose?

  Prieš kurį laiką buvo pranešta, kad viena laikrodžių markė naudojo toksiškas šviesą skleidžiančias medžiagas; nepriklausomai nuo to, ar šis teiginys teisingas, ar ne, ar tikrai suprantate laikrodžiuose naudojamas šviesą skleidžiančias medžiagas? Faktas yra tas, kad dauguma istorinių šviečiančių laikrodžių tikrai turėjo labai toksiškų medžiagų. Nors sunaudotas kiekis buvo minimalus ir apsaugotas laikrodžio stiklelio, jos vis tiek galėjo kelti grėsmę žmogaus sveikatai. Taigi, kas tiksliai yra laikrodžiuose naudojamos šviesą skleidžiančios medžiagos? Kurios iš jų kenkia žmonėms? ŽemiauReplikuotų laikrodžių svetainėsupažindinsime visus su žiniomis apie laikrodžių šviesą skleidžiančias medžiagas.

　　Laikrodžio išradimas buvo skirtas tam, kad gyvenimas taptų patogesnis, tačiau laiko nuskaitymas tamsoje išlieka keblus ir reikalauja išorinio šviesos šaltinio. Dėl to kai kas pradėjo tepti fluorescentines medžiagas ant ciferblato rodyklių ir valandų žymų, kad naktį būtų lengva nuskaityti laiką.

　　Tradicines fluorescentines dangos medžiagas galima suskirstyti į savaime šviečiančius ir šviesą kaupiančius tipus. Savaime šviečiantys fluorescentiniai agentai remiasi pėdsakinėmis radioaktyviomis medžiagomis, kurios išskiria spinduliuotę, sužadinančią fluorescentinį agentą švytėti. Šviesą kaupiantys fluorescentiniai agentai beveik neturi radioaktyvių medžiagų, tačiau jiems reikalingas išankstinis poveikis pakankamo intensyvumo išorinei šviesai, kad jų elektronai būtų sužadinti iš žemo energijos lygio į aukštą energijos lygį, kur jie yra saugomi. Kai aplinka yra tamsi, energija lėtai išsiskiria elektronams pereinant atgal iš aukšto į žemą energijos lygį, todėl fluorescentinis agentas švyti. Kadangi šviesą kaupiantys tipai neturi radiaciją sužadinančių medžiagų, jų posvytio trukmė šiuo metu nėra tokia ilga kaip savaime šviečiančių tipo.

　　Radžio liuminescencija

　　Labai nedaugelis ankstyvųjų kišeninių laikrodžių turėjo liuminescencinį apšvietimą. Tikrasis liuminescencijos populiarumas yra neatsiejamai susijęs su laipsnišku karinės paskirties prietaisų plitimu karo metu. Be liuminescencijos naktinių žygių metu arba tamsioje aplinkoje perskaityti laiką buvo itin sunku; naudotis žibintuvėliu ar kitu šviesos šaltiniu būtų labai pavojinga, todėl šviečiantys laikrodžiai gimė iš būtinybės. Ankstyvose fluorescencinėse dangose kaip žadintvas dažniausiai buvo naudojamos radioaktyvios radžio druskos. Radžis yra standartinė radioaktyvi ir itin toksiška medžiaga; net ir naudojant minimaliais kiekiais bei apsaugotam laikrodžio stikleliui, jis vis tiek galėjo kelti pavojų žmogaus sveikatai. Dėl jam būdingo radioaktyvumo jo naudojimas buvo palaipsniui apribotas ir dabar jis yra laipsniškai atsisakomas.

　　Trio liuminescencija

　　Išpopuliarėjus šviečiantiems laikrodžiams, laikrodžių pramonė pradėjo naudoti tritį (Tritium)—— kaip liuminescencinę medžiagą. Vandenilio izotopas tritis, kaip ir radžis, yra radioaktyvus, tačiau jo radioaktyvumas yra daug mažesnis ir daug saugesnis nei radžio. Tritis taip pat naudojamas gaminant termobranduolinius ginklus, tačiau jo β skilimas išskiria tik greitai judančius elektronus, kurie neprasiskverbia į žmogaus kūną. Žmogaus sveikatai pakenkti gali tik sunkus sąlytis su tričiu ir jo įkvėpimas (3H arba T). Mes dažnai matome, kad senovinių laikrodžių liuminescencija pagelsta, o tai yra trio liuminescencijos senėjimas.

　　Trio vamzdelių liuminescencija

　　Mikro trio dujų vamzdeliai, kurie yra populiarūs karinių laikrodžių sektoriuje, iš tikrųjų vadinami “Tritium Gas Vial”. Jie buvo priimti kaip standartinė JAV karinių laikrodžių specifikacija nuo 1989 ir yra labai populiarūs iki šiol. Grynos trio dujos yra sandariai uždarytos labai saugia ir stabilia forma mikro mineralinio stiklo vamzdelio viduje, kurio vidinė sienelė padengta šalto švytėjimo medžiaga. Kai trio skleidžiami elektronai sužadina vamzdelio vidinėje sienelėje esančią šalto švytėjimo medžiagą, vamzdelis skleidžia šviesą, kuri yra 100 kartų ryškesnė nei tradicinė padengta liuminescencija, todėl nešiotojo akys tamsoje gali lengvai perskaityti ciferblatą be poreikio prisitaikyti.

　　Luminova liuminescencija

　　Nuo pat 90s, vystantis ir tobulėjant technologijoms, atsirado naujo tipo ilgai švytinti, šviesą kaupianti, retųjų žemių žemės šarminių metalų aluminato pagrindo fluorescencinė medžiaga, kurioje nėra radioaktyviųjų medžiagų. Tai dabar labai populiari „Luminova“. „Luminova“ yra neradioaktyvi, ekologiška medžiaga, kurią 80 metais pirmą kartą sukūrė Japonijos įmonė „Nemoto & Co.“. Jos pagrindinė cheminė sudėtis yra neorganinis aluminatas, ji pasižymi itin stipriu atsparumu šviesai, ilgą laiką neblunka ir turi puikų cheminį stabilumą, o tai reiškia, kad net po daugelio metų naudojimo ji nepagelsta. Kadangi ji iš esmės skiriasi nuo tradicinių sulfidinio tipo ir radiacija sužadinamų švytinčių medžiagų, joje nėra jokių kenksmingų elementų, jos cheminės savybės yra stabilios, ryškumas didelis, o švytėjimo trukmė – ilga. Idealiu atveju „Luminova“ gali būti maišoma su įvairiomis spalvomis, tokiomis kaip rožinė, mėlyna, geltona, raudona ir t. t., siekiant sukurti spalvingus švytėjimo efektus, kurie laikrodžių dizainui suteikia daug turtingų elementų. Tuo tarpu aukštesnės klasėsLaikrodžių kopijostaip pat dažnai naudoja šią medžiagą.