Vyro trys brangenybės: replika laikrodis yra būtinas

        Kaip sakoma, trys vyro brangenybės – tai įprasti daiktai, kuriuos nešiojamasi ar turima su savimi ir kurie simbolizuoja vyro socialinį statusą. Kas iš tikrųjų yra šios trys brangenybės, bėgant laikui keičiasi. Iš pradžių buvo teigiama, kad tai kaklaraištis, diržas ir žiebtuvėlis, kurie tikriausiai buvo 80s produktai. 90s metais buvo sakoma, kad tai odiniai batai (arba odinis krepšys), diržas ir laikrodis. Niekas negali tiksliai pasakyti, kas tai yra šiandien. Kiti siūlo automobilius, gražias moteris ir „iPhone“.

　　Jei šis teiginys teisingas, pirmiausia reikia apibrėžti, kokia yra šių trijų brangenybių esmė.

　　Šiais laikais priskirti laikrodį prie vieno iš trijų vyro brangių daiktų yra gana taiklu. Tai dera su įvairiomis sąvokomis, aptinkamomis veikale „The Theory of the Leisure Class“, knygoje „Style“ arba “ demonstratyvus vartojimas ”. Galiausiai tai, kas vadinama stiliumi arba elegancija, yra tiesiog gebėjimas išvengti fizinio darbo ir pasitelkti įvairius savitus išorinius objektus, kad būtų sukurtas “ statuso demonstravimas ”, viršijantis paprastų žmonių lygį. Nesėti, nepjauti, nevalgyti veltui! Mūsų kinų protėviai šią visuotinę tiesą atrado prieš tūkstančius metų. Kaip ir teisinės valstybės ar vietos savivaldos sampratos, tai buvo dalykai, su kuriais Kinija žaidė jau seniai – nors, žinoma, tai, kaip jie galiausiai buvo sužlugdyti ir padaryti mažiau patrauklūs nei kitų versijos, yra jau visiškai kitas klausimas.

　　Istorinė laikrodžio raida puikiai iliustruoja šį reiškinį. Iš pradžių dėvėti laikrodį nebuvo būdinga džentelmenui, nes džentelmenai nedirbo fizinio darbo ir jiems nereikėjo žinoti laiko. Vėliau, kai prireikė, jie pirmiausia naudojo kišeninius laikrodžius, todėl kostiumai ar liemenės turėjo jiems skirtą kišenę. Daugelį metų nešioję kišeninius laikrodžius, džentelmenai pavargo nuo šios naštos ir galiausiai pasiduodavo rankiniams laikrodžiams. Tuo metu šviečiantys laikrodžiai nebuvo laikomi klasikiniais kostiuminiais laikrodžiais, nes džentelmenams nereikėjo skaityti laiko tamsoje. Anksčiau kostiuminių laikrodžių skersmuo siekė vos 35mm, todėl juos buvo lengva paslėpti po marškinių rankogaliu. Beje, marškiniai kažkada tebuvo apatiniai drabužiai, kuriuos dėvėjo žemesnės klasės. Nuo naujojo tūkstantmečio atsirado daug naujųjų interneto ir finansinių sluoksnių turtuolių, siekiančių sugriauti blogą senųjų pinigų rato skonį, todėl laikrodžių ciferblatai tapo vis didesni, kaip ir ponios sijonai tapo trumpesni. Žinoma, viena iš gudrybių atskirti aukštąją ir žemąją klasę yra atidengti tik vieną sritį – arba iškirptę viršuje, arba ilgas kojas apačioje; jei atidengiama abu, stilių išmanantys žmonės tai laiko žemos klasės dalyku. Žinoma, dabar yra visiškai permatomų drabužių, kuriuos vilki ir kai kurie vakariečiai, tačiau net ir esant visiškam skaidrumui, tai nelaikoma visiškai atvira; taip gimsta stilius.

　　ŠiandienLaikrodžių kopijosreplikos laikrodžio laiko rodymo funkcija yra nereikšminga; pasirodymas yra pagrindinė jo paskirtis. Iki Antrojo pasaulinio karo laikrodžiai buvo skirti tikslumui siekti, o gyrimasis tuo,ie, kokie jie tikslūs, būdavo brangumo ženklas – atkreipkite dėmesį, kad todėl, jog jis buvo brangus, jis buvo tikslus; o ne todėl, kad buvo tikslus, jis buvo brangus – tai buvo mechaninių laikrodžių epocha. Dėl to japoniški kvarciniai laikrodžiai suardė Vakarų senųjų turtuolių ratą. 1964 metais „Omega“, kuri anksčiau turėjo išskirtinę teisę matuoti laiką olimpinėse žaidynėse 17 kartus, pralaimėjo „Seiko“ ir pirmą kartą praleido olimpines žaidynes.

　　Todėl šiandien vienas iš būdų pasirodyti su replika laikrodžiu yra: palyginti, kieno laikrodis yra mažiau tikslus; kuo mažiau tikslus, tuo geresnis laikrodis. Aukštesnis pasipūtimo lygis yra: po velnių, laikrodis vėl sustojo (kodėl jis sustojo? Akivaizdu, kad todėl, jog yra per daug replikų laikrodžių, kad visus juos spėtum laiku prisukti)...