Laikrodžio pakėlimas

　　Laikrodis, kuris mane lydėjo 7 metų,Rolexbuvo pamestas per staigią nelaimę. Tikrai, vertinti išmoksti tik praradęs; o kokis skausmingas suvokimas!

　　Su laikrodžiais susiję tiek daug prisiminimų ir istorijų. Mano jaunystės ir gražias akimirkas fiksavo „Rolex“, lydėjęs mane 7 metų, liudijęs draugystę, meilę ir šeimos ryšius. Bet kuo ilgiau kažką turi, tuo lengviau jo buvimą ignoruoti; tai dalykas, kurį turi pripažinti.

　　Paprastą dieną keli draugai ir aš suplanavome išvyką į užmiestį; vien pagalvojus apie tai pasidarė labai malonu, todėl mielai sutikau. Laikas man nerūpėjo, nes net nevilktelėjau akies į ant riešo esantį „Rolex“. Jis atrodė kaip paprastas aksesuaras. Sutarėme dėl susitikimo vietos, ir mūsų grupė pakilia nuotaika pajudėjo. Važiuojant automobiliu, mes plepėjome užmiršę laiką, ir atrodė, kad akimirksniu pasiekėme kelionės tikslą – užmiestį ——.

　　Turiu pripažinti, kad gamta užmiestyje buvo labai gaivi ir graži, joje buvo daugiau dvasios ir mažiau tuštybės nei šurmuliuojančiame mieste. Mūsų grupė juokėsi ir kalbėjosi, netgi kepėme kepsnius ant grotelių. Trumpai tariant, puikiai praleidome laiką. Vėliau kažkas pasiūlė maudytis upėje, nes vanduo mažame užmiesčio upelyje buvo labai švarus ir krištolo skaidrumo. Visi džiaugsmingai pritarė šiam pasiūlymui, todėl nusirengę iki apatinių šokome į upę, ir aš nebuvau išimtis.

　　Kada žmogus gali lengviausiai viską pamiršti ir nekreipti dėmesio į aplinkos trukdžius? Turbūt tik tuomet, kai linksminasi. Mūsų grupė laisvai pramogavo, kol pradėjo temti, ir tik tada išlipome į krantą. Atsidūrus ant kranto man pasidarė šiek tiek nejauku, nors ir negalėjau pasakyti kodėl. Draugai ragino paskubėti, todėl neturėjau laiko daug mąstyti ir išvykome vos įsėdę į automobilį.

　　Automobilyje pagaliau turėjau laiko apmąstyti, kodėl jaučiuosi nejaukiai. Pakėliau ranką norėdamas patikrinti laiką ir staiga supratau, kad mano „Rolex“ dingo! Dieve mygtas, kada jis dingo? Kur jis nukrito? Klausimų lavina užplūdo mano mintis, o smegenys akimirkai trumpam sustreikavo. Papasakojau draugams apie dingusį laikrodį, ir visi sutarėme, kad jis turbūt įkrito į upę, kai maudėmės. Nors ir pats taip maniau, vis tiek viltis, kad nebuvau užsidėjęs laikrodžio ir palikau jį namie, dar ruseno.

　　Realybė visada negailestinga; laikrodis iš tiesų buvo prarastas, ir aš kritau į ilgą gailesčio laikotarpį. Tai ne tik gailestis dėl praradimo, bet ir todėl, kad kažkada jį turėjau, tačiau nemokėjau branginti. Jei tik... bet jokių „jei“ nėra. Jei ant jūsų riešo yra ilgai jus lydėjęs laikrodis, privalote jį branginti. PaimkiteLaikrodisir skirkite savo laiką juo pasirūpinti.