Mechaninių ir kvarcinių laikrodžių skirtumai

Pagrindinis skirtumas tarp kvarcinių ir mechaninių laikrodžių yra energijos šaltinis, naudojamas mechanizmui varyti.

Mechaniniai laikrodžiai turi spyruoklę. Kai laikrodis užsukamas, spyruoklė įsitempia. Atsipalaiduodama spyruoklė varo laikrodžio mechanizmą. Didelis mechaninių laikrodžių trūkumas yra netolygus spyruoklės atsipalaidavimo greitis, dėl kurio mažėja tikslumas. Tikslumui taip pat turi įtakos tokie veiksniai kaip temperatūra, vieta, detalių nusidėvėjimas ir kiti kintamieji. Todėl penkiolikos–trisdešimties sekundžių paros paklaida mechaniniame laikrodyje laikoma normalia. Minimali paklaida gali siekti vos keturias–penkias sekundes.

Kvarciniai laikrodžiai naudoja bateriją kaip energijos šaltinį. Baterija tiekia elektros energiją į laikrodžio viduje esantį elektroninį bloką ir varikliuką. Kiekvieną sekundę elektroninis blokas siunčia impulsą varikliukui, kuris suka rodykles. Kadangi kvarco kristalai užtikrina stabiliausią impulsą, jie garantuoja didžiausią tikslumą (paprastai mėnesio paklaida yra nuo penkiolikos iki dvidešimt penkių sekundžių; minimali paklaida gali siekti vos penkias sekundes per metus). Dėl viduje esančio kvarco kristalo laikrodis vadinamas kvarciniu. Be to, viena baterija gali nepertraukiamai veikti kelerius metus, todėl tokio laikrodžio nereikia užsukti.

Paprastai mechaniniai laikrodžiai yra daug brangesni už kvarcinius. Taip yra todėl, kad mechaniniams laikrodžiams gamybos metu reikalingas tikslus rankinis reguliavimas ir kalibravimas, o kvarciniai laikrodžiai dažniausiai surenkami automatizuotose gamybos linijose. Plačiai manoma, kad mechaniniai laikrodžiai tarnauja ilgiau nei kvarciniai. Tačiau tai nebūtinai tiesa, nes visos judančios kvarcinio laikrodžio dalys yra panašios į esančias mechaniniame. Elektroninių komponentų tarnavimo laikas nebuvo iki galo ištirtas, tačiau tikėtina, kad jie pasižymi panašiu ilgaamžiškumu.